Gydytoja I. Plėštytė–Būtienė: „Tai labai motyvuojantis, tačiau ne pats lengviausias darbas“

Indrė Plėštytė-Būtienė – vaikų ligų gydytoja, vaikų pulmonologė-alergologė, vadovaujanti klinikoms „Mama, aš sergu“, daug rašanti socialiniuose tinkluose, su mokiniais sutiko pasidalyti savo patirtimi, kaip pasirinko gydytojos profesiją ir su kokiais iššūkiais susiduria kasdien.

Kaip nutiko, kad studijavote ir mediciną, ir kostiumų dizainą? Kas padėjo apsispręsti pasirinkti gydytojo profesiją?

Būti gydytoja svajojau nuo pat mažens. Nors tėvai iš pradžių ir prieštaravo tokiam mano pasirinkimui, tačiau man pavyko juos perkalbėti ir jie mane išleido į Vilnių mokytis medicinos. Dažniausias klausimas, kurį teko pirmaisiais studijų metais girdėti – kodėl būdama kauniete, pasirinkau studijuoti mediciną Vilniaus universitete. Priežasčių tam buvo ne viena, bet pagrindinė ta, kad Vilniaus universitetas yra seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas, kuriame studijavo ir mano senelis. Be abejo, traukė ir pats miestas, jo laisvas požiūris ir daugiatautiškumas. Prie Kauno stiliaus aš iki šiol nepritapau.

Kodėl kostiumo dizainas? Nes nuo pat mažens mėgau siūti drabužius. Kai augau, nebuvo tiek drabužių parduotuvėse kaip dabar, o tie, kuriuos galima buvo įsigyti, buvo nuobodūs ir vienodi. Tad vis ką nors taisydavau, vis ką nors pasisiūdavau. Nors mokiausi „tiksliukų“ mokykloje – KTU gimnazijoje, dailė ir piešimas man buvo labai artimi.

Pirmieji trys studijų medicinos fakultete metai buvo labai intensyvūs. Daug teorijos studijų, be to, pirmame kurse įsidarbinau slaugės asistente ir budėdavau naktimis ir savaitgaliais. Tad laisvo laiko nelabai turėjau. Po trijų metų paprastai prasideda daugiau praktikos, o teorijos ir „kalimo“ gerokai sumažėja. Atsilaisvino popietės, tad man trūko veiklos. Todėl nusprendžiau mokytis siūti. Pasirinkau labai profesionalius kursus ir juos po metų sėkmingai baigiau. Na, o kuo labiau gilinausi, tuo daugiau norėjau sužinoti. Todėl, gerokai pasigilinusi į visokias studijų galimybes, suradau, kad įmanoma studijuoti Vilniaus dailės akademijoje nenuoseklių studijų tvarka. Artimiausius trejus metus taip ir studijavau – iki pietų mediciną, po pietų – kostiumo dizainą.

Buvo mintis iš viso nutraukti medicinos studijas ir tęsti mokslus Vilniaus dailės akademijoje. Dėstytojai man žadėjo viliojančią ateitį, nes matė talentą. Be to, tuo metu supratau, kad darbas su suaugusiais ir pagyvenusiais ne man, chirurge dirbti nenorėjau, bet kai pavyko įstoti į vaikų ligų rezidentūrą, pajutau, kad tai yra tai, ko ieškojau. Gimus vaikams suderinti studijas, darbą ir drabužių modeliavimą bei siuvimą buvo dar sunkiau. Tad pamažu drabužių kūrimas pasitraukė iš mano kasdienybės. Iki šiol naudojuosi įgytomis žiniomis, bet tikrai drabužių klientams nebekuriu.

Medicinos studijos išties labai ilgos, ar sunku mokytis tiek metų?

Iš tiesų, man studijos nebuvo labai sunkios. Esu ta, kuriai abitūros egzaminai buvo šventė, o ne baimė. Nebuvau studijų pirmūnė, nes be darbo, mokslų, dar buvau įtraukta į Vilniaus universiteto aerobikos rinktinę, tad pirmame ir antrame kurse bestudijuodama kas vakarą turėjau bėgti į treniruotes. Bet studijuoti man labai patiko. Svarbiausia rasti sau patinkančią sritį ir man pasisekė, kad ją radau. Galiu pasakyti, kad medicinos studijos trunka visą gyvenimą. Man tai yra ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Manau taip turi būti kiekvienoje specialybėje – svarbiausia nuolatinis tobulėjimas. Tad net neverta diskutuoti – ilgos studijos, ar ne.

Esate alergologė-pulmonologė, kodėl ir kuriuo metu pasirinkote būtent šią sritį?

Kai stojau į rezidentūrą, nebuvo tokios specializacijos kaip vaikų alergologė. Nors ši sritis man buvo labai įdomi. Specialybės pasirinkimą man padiktavo tai, kaip aš planavau dirbti ateityje. Nenorėjau dirbti ligoninėje visą gyvenimą. Tad rinkausi vaikų pulmonologiją, kuri leistų man visokias darbo galimybes – ir ambulatoriškai, ir ligoninėje. Vaikų pulmonologija buvo artimiausia vaikų alergologijai, todėl ir rinkausi. Po rezidentūros įstojau į doktorantūrą ir gyniausi darbą vaikų alergologijos srityje.

Kodėl tapote būtent vaikų, o ne suaugusiųjų gydytoja?

Kitaip turbūt neįsivaizduočiau. Man labai patinka darbas su vaikais. Patinka kalbėtis ir su tėvais, nes jie nori žinoti apie savo vaiką, turi pakankamai žinių, galima su jais diskutuoti ir, be abejo, raminti. Be to, mano genai tokie, kad atrodau gerokai jaunesnė nei mano bendraamžiai. Tad dirbant su vyresnio amžiaus pacientais jausdavau, kad jie manimi, tokia jauna daktare, nepasitiki. O su vaikais aš tikrai lengvai randu bendrą kalbą ir džiaugiuosi, kad jie manęs nebijo.

Kokių asmeninių savybių reikia gydytojo darbe?

Svarbiausia, gydytojas turi būti visapusiškai išsilavinęs, turėti daug žinių ne tik medicinos srityje. Svarbu pirma surasti bendrą kalbą, kad pacientai gydytoju pasitikėtų. Na, o kitos savybės gali labai skirtis. Manau, mano stipriausia savybė yra ta, kad aš esu smalsi, noriu viskam surasti priežastį ir paaiškinimą. Todėl į mane kreipiasi labai daug pacientų, kuriuos jau konsultavo daug specialistų, bet priežasties nerado. Man svarbu viską suvesti į vieną visumą ir be galo džiaugiuosi, kai surandu priežastį ar bent paaiškinimą, kas atsitiko. Vaikų gydytojas neišsivertų be psichologinių žinių, kantrybės, švelnumo, empatijos ir kitų savybių, kurios būtinos bendraujant su vaikais.

Ar nebūna sunku matyti vaikų ir tėvų skausmą, kai vaikas išties stipriai serga? Kas padeda atsiriboti sunkiose situacijose?

Be abejo, kad sunku. Visada tėvams sakau, kad jei jau prisiliečiau prie jų vaiko, jis tapo dalimi mano gyvenimo. Visuomet mąstau, ką aš, jei būčiau to vaiko mama, daryčiau, kaip elgčiausi. Pergyvenu už kiekvieną vaiką, kaip už savo. Bet kai iš tiesų reikia mano pagalbos, tuomet pamirštu jausmus ir darau viską, ką reikia. Turiu savo nusiraminimo ir emocijų paleidimo būdų, bet tikrai neatsiriboju. Būnu kartu su visa šeima, nes manau, kad taip ir turi būti.

Kas jus labiausiai motyvuoja darbe?

Labiausiai mane motyvuoja paprastas ačiū. Būna, per kelis mėnesius pakonsultuoji apie 500 vaikų, būna sėkmių, būna ir nesėkmių. Bet jokių padėkų neišgirsti. Tuomet motyvacija pradeda mažėti. Ir pakanka vieno ačiū, kad vėl varikliukas užsivestų – pakeli galvą ir vėl puoli dirbti. Per daug padėkų man nepatinka. Tad tiek, kiek gaunu, man gana.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Nemėgstu kasdienybės, tad kiekviena diena skiriasi nuo buvusios. Be nuolatinio pacientų konsultavimo tiesiogiai ir nuotoliniu būdu, vadovauju dviem klinikos „Mama, aš sergu“ padaliniams Klaipėdoje ir Vilniuje, elektroninei parduotuvei, kur parduodame prekes, skirtas vaikų sveikatai, vedu daug seminarų ir tiesiogiai, ir internetu, esu nuomonės formuotoja Instagram socialiniame tinkle, turiu savo tinklalapį, rašau straipsnius žurnalams. Tad mano diena tikrai labai intensyvi. Viena, kas pastovu – tai keltis anksti ryte (dažniausiai 5 val.) ir eiti su šunimi pasivaikščioti, kad dienos planai ir mintys ramiai susidėliotų. Taip pat neįsivaizduoju nei dienos be knygos – bandau skaitymui skirti bent valandą. Auginu du paauglius, tad ir jiems reikia skirti pakankamai dėmesio. Taigi klausimą, kaip aš viską spėju, tikrai girdžiu dažnokai. Esu vedusi ir seminarus šia tema.

Parašėte knygą „Kodėl vaikai serga ir kaip jiems padėti“. Kaip kilo mintis  rašyti knygą ir ar buvo sunku tą padaryti?

Kadangi tenka vesti seminarus, rašyti savo blog‘ą ir įvairius straipsnius, pamažu kilo mintis dalį savo žinių sudėti į knygą. Knyga taip ir būtų likusi svajone, jei su manimi nebūtų susisiekusi leidyklos „Sofoklis“ atstovė ir įkalbėjusi mane kuo greičiau parašyti knygą. Tad jai esu dėkinga, kad mane vis ragino ir privertė rasti laiko knygai. Man nėra sunku rašyti, tik gerokai sunkiau buvo rasti tam laiko.

Ką patartumėte mokiniams, kurie svarsto studijuoti mediciną, rinktis gydytojo profesiją?

Esu ne kartą kalbėjusi įvairiuose forumuose medicinos studentams, kaip neprarasti motyvacijos. Daug mokinių svajoja studijuoti mediciną, tačiau nedaugelis įsivaizduoja, kaip gali būti sunku. Tai nėra itin lengva specialybė. Todėl savo patarimą norėčiau pradėti nuo realybės. Į medicinos studijas stojančius suskirstyčiau į tris grupes. Pirmosios grupės atstovai stoja tam, kad padėtų žmonijai. Deja, itin mažai iš šios grupės baigia studijas, nes jų idėjinis mąstymas subliūkšta suvokus, kad ne nuo mūsų, medikų, priklauso, kaip liga klostysis, o tik nuo pačio žmogaus. Mes galime tik patarti. Tad pirma nesėkmė, pirmasis blogas komentaras, pirmasis nusivylimas, kad reikės labai ilgai laukti, kol jau bus leista gydyti žmones, lemia, kad studentai nebaigia šių mokslų. Antrosios grupės atstovai – tai gydytojų šeimoje augę vaikai. Jie nuo pat mažens matė, kaip jų tėvai dirbo, kaip naktimis budėjo, kiek uždirba. Juos pavadinčiau realistais. Nors daugumos iš jų tėvai nelabai nori, kad ir vaikai pasirinktų šį kelią. Ar motyvacija jų didelė? Nemanau. Tiesiog gydytojo gyvenimas jiems priimtinas. Na ir trečiajai grupei priklauso tie, kuriems be galo įdomu, kas gi su tuo žmogaus kūnu darosi, kodėl jis serga. Tai yra smalsių krapštukų ir mokslininkų grupė. Va šie tikrai daug pasiekia. Tad jei neketinate išgelbėti pasaulio, o tiesiog įdomu ieškoti atsakymų – medicina kaip tik jums. Nes jei neįdomu, ar verta tiek metų mokytis? Ir jei mokotės vien dešimtukais, tai nereiškia, kad tinkate tik medicinai. Tinkate tik tam, kas jums įdomu. Užsimerkite ir pamatykite, kaip save įsivaizduojate ateityje. Jei ten po 24 val. budėjimo pavargęs gydytojas, kuriam pavyko išgelbėti kelis pacientus, bet vieno deja ne, bet tas gydytojas nepraranda noro eiti ir konsultuoti  kitų laukiančių pacientų, jei jis savo širdyje vis nešiojasi gerumo ir vilties ugnelę, tuomet medicina laukia jūsų.

Ačiū už pokalbį!