boredpanda.com nuotr.

Anglijoje ir Airijoje per pramonės revoliuciją egzistavo žmogaus žadintuvo profesija. Jie buvo samdomi tam, kad pažadintų vargingus darbininkus, kurie turėjo dirbti pamainomis, tačiau neišgalėjo nusipirkti laikrodžių su žadintuvais. Ši profesija buvo tokia populiari, kad netgi tapo kai kurių šeimų tradicija, perduodant ją iš kartos į kartą. Žadintojus savo knygose yra minėjęs ir rašytojas Čarlzas Dikensas. Žmonės buvo budinami į langus ir duris daužant ilgais pagaliais, mėtant akmenukus, dainuojant populiarias to meto dainas, skambinant varpais. Žadintojas prie vieno kliento namų paprastai ilgai neužsibūdavo: pabarbendavo 3–4 kartus ir jis keliaudavo prie kito kliento namų. Kadangi dauguma klientų keldavosi naktimis arba labai anksti ryte, patys žadintojai miegodavo dienomis. Paprastai šį darbą atlikdavo senjorai, kurie už tai gaudavo kelis pensus per savaitę. XX a. 5–6 deš. paplitus elektrai ir atpigus žadintuvams, ši profesija pradėjo nykti.

        boredpanda.com nuotr. 

Žibintai net kelis dešimtmečius nebuvo nei uždegami, nei užgesinami automatiškai. Vakarais vaikščiodami turtingųjų kvartalais, ilgais poliais juos įžiebdavo, papildydavo degalais ir laiku išvalydavo žibintininkai. Europoje ši profesija ypač paklausi buvo iki pat XIX a. pab., kuomet dujinius žibintus pakeitė žibaliniai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XIX a. pirmoje pusėje Vilniui priklausiusius žibintus aptarnaudavo maždaug 15–20 žibintininkų. Išnykusios profesijos atstovą vaizduoja senamiestyje, Šv. Jonų g. stovinti skulptoriaus V. Nalivaikos sukurta žibintininko skulptūra. Įdomu tai, kad Lenkijos Vroclavo mieste yra gatvelė, kurioje žibintininko profesija iki šiol tebėra gyva. Kiekvieną dieną likus maždaug pusvalandžiui iki sutemų joje pasirodo paslaptingas vyras ir rankiniu būdu uždega kiekvieną gatvės žibintą.

                boredpanda.com nuotr. 

Iki išrandant automatines telefonų stotis (XIX a. pab.), sėdėdami prie specialios laidinės plokštės, rankiniu būdu skambinančiuosius telefonu sujungdavo telefonistai. Dažniausiai šios profesijos atstovės būdavo moterys. Kadangi profesija laikyta prestižine, tai ir telefoniste galėjo tapti ne kiekviena pretendentė. Mergina turėjo būti netekėjusi, iš geros šeimos, turėti malonų balsą ir nepriekaištingas manieras. Kad galėtų pasiekti komutatoriaus viršų iš telefonistės reikalauta aukšto ūgio, o dėl alinančio ir intensyvaus darbo ritmo naktinių pamainų metu – ištvermės ir stiprios sveikatos. Skambutį priimti ir operatyviai susigaudyti į kurį abonentinį lizdą reikia įbesti laidą,  ji turėdavo vos 8 sekundes. Telefonistės dirbdavo pramonės įmonėse, karinių dalinių kontrolės punktuose, medicinos įstaigose. 

                   boredpanda.com nuotr. 

Buvo metas, kai Europos miestuose egzistavo labai svarbi žiurkių gaudytojo profesija. Jie buvo įdarbinami tam, kad kontroliuotų žiurkių populiaciją, padėtų išvengti arba pristabdytų pavojingų infekcinių ligų plitimą, neleistų šiems graužikams naikinti maisto atsargų. Profesionalus žiurkių gaudytojas gaudavo atlyginimą už kiekvieną sumedžiotą žiurkę. Ši profesija buvo labai pavojinga, nes visada egzistavo pavojus, kad žiurkės gali įkąsti ir susargdinti sunkia liga. Todėl tokį darbą dirbo tik specialiai apmokyti žmonės. 

                 boredpanda.com nuotr. 

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paklausi karinė žmogaus radaro specialybė. Toks žmogus įspėdavo apie artėjančius priešo lėktuvus, kai iš oro atakuodavo bombonešiai. Šios profesijos atstovas turėjo pasižymėti ypač gera klausa, kad laiku išgirstų ir atpažintų lokatorių garso signalus.     

                      boredpanda.com nuotr. 

Saugoti maisto produktus, kad nesugestų, arba per vasaros karščius atšaldyti gėrimus žmonėms buvo aktualu visada. Iki 1940 m., kol dar nebuvo išrastas šaldytuvas, žmonės maistą laikė ledaunėse – ledo pilnose spintelėse. Todėl atsirado dvi paklausios veiklos – ledo pjaustytojo ir ledo vežėjo. Dažniausiai jas vykdė tas pats žmogus. Tai buvo išskirtinai vyriška, labai pavojinga profesija, susijusi su ekstremaliomis darbo sąlygomis. Pirmiausia ledą reikėjo išpjauti iš užšalusių upių ir ežerų, išpjovus – kelis kartus per savaitę pristatyti žmonėms į namus. Žmonės ant savo namų netgi pakabindavo specialius ženklus, kad šie darbininkai tiksliai žinotų, kiek jiems reikia ledo. Ledo pjovėjų ir vežėjų komandą galėjo sudaryti iki 75 žmonių. Per dieną žmonėms jie pristatydavo apie 15 000 tonų ledo. 

                          wikipedia.org nuotr.

XIX a. Lietuvos upėmis būdavo gabenami didžiuliai kiekiai medienos.  Sielininkai – žmonės, kurie rišdavo medžių rąstus į sielius ir plukdydavo juos upėmis į lentpjūves. Profesija anuomet buvo labai svarbi, nes daugelyje miškingų vietų nebuvo kelių ir geležinkelių. Patogiausias būdas gabenti medžius dideliais atstumais buvo paleisti juos plaukti pasroviui. Sieliai būdavo surišami naudojant susuktus jaunus berželius ar liepas, vėliau rąstai būdavo rišami viela. Sielininkai eidavo palei krantą ir ilgomis lazdomis nukreipdavo rąstus, pašalindavo kliūtis nuo kelio. Profesija suformavo specifines tradicijas, nes sielininkai ištisas savaites praleisdavo ant sielių, gyvendami ir dirbdami kartu. Ant šių plūdurų būdavo kuriamas laužas, gaminamas maistas, iš šakų statomos palapinės, kuriose sielininkai miegodavo ir slėpdavosi nuo darganos. Lietuvoje abipus Nemuno buvo įsikūrę ištisi sielininkų kaimai. Patyrę sielininkai tokį statinį iš Vilniaus į Kauną nuplukdydavo per dvi paras, tačiau kartais kelionė trukdavo ir savaitę. Atplukdytus sielius palikę Kaune, vyrai į namus grįždavo pėsčiomis, traukiniu arba pakeleivingais sunkvežimiais. Vėliau rąstai Nemunu pasiekdavo Klaipėdą, o iš ten mediena laivais būdavo plukdoma į Angliją arba Vokietiją. Europoje sieliai buvo gabenami upėmis per visą žemyną. XX a. pradžioje, išsiplėtus geležinkeliui ir atsiradus kilnojamoms lentpjūvėms, sielininko profesija beveik išnyko, tačiau ilgam išliko žmonių atmintyje. Kai kurios šalys išlaikė sielių gabenimo tradiciją iki mūsų laikų, ir ji gyva per įvairius renginius, jaunimui skirtas stovyklas, kūrybines dirbtuves. 2022 m. miško plukdymo tradicija Austrijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje buvo įrašyta į nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

              medievalist.net nuotr. 

Kylantys viduramžių Europos miestai labai rūpinosi švara. Už nusilengvinimą mieste būdavo baudžiama didelėmis baudomis. Nei viešųjų tualetų, nei pastatomų lauko būdelių ar kilnojamų tualetų tuomet dar nebuvo išrasta. Todėl problema būdavo sprendžiama originaliu būdu. Apsirengę ilgais, palapinę primenančiais apsiaustais ir nešini dideliais kibirais po miestą vaikščiodavo vyrai ir moterys – gyvieji tualetai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirkliai, negalintys palikti savo prekių, noriai naudodavosi šia paslauga. Tiesiog atsitūpdavo ant kibiro po tuo apsiaustu ir atlikdavo savo reikalą. 

             wikimedia.org nuotr. 

Šiandien kiekvienas liftas turi kompiuterį ir daugybę jutiklių, kurie leidžia pakilti iki norimo aukšto. Anksčiau viskas buvo gerokai sudėtingiau. Liftai buvo paprastos, mechaninės mašinos, kurių darbą – judėjimo kryptį ir greitį - reguliuodavo liftų operatoriai. Jie nuolat stebėdavo aukšto indikatorių ir artėjant prie numatyto aukšto, sulėtindavo liftą. Įgudęs lifto operatorius mokėdavo liftą sustabdyti labai minkštai ir tiksliai. Be to, operatorius atidarydavo duris – jos nebuvo automatinės, o pasipuošę ponai ir ponios mašinų tiesiog neliesdavo.

Pirmieji modernūs, garu varomi liftai, pasirodė XIX a. Jie buvo skirti kasykloms. Daugiausiai jais buvo keliamos žaliavos, vėliau – darbininkai. 1823 m.  Londone buvo pastatytas didelis garu varomas liftas, leidęs žmonėms iš aukštai pamatyti miesto panoramą. 1852 m. išradėjas Elisha Otis Niujorke pademonstravo savo sukurto lifto saugumą, pats savo kailiu įrodydamas, kad liftas nenukris net nutrūkus jį laikančiam lynui. 1868 m. Liverpulyje biurų pastate buvo įrengtas pirmasis keleivinis liftas. 1880 m. Vokietijoje Werneris von Siemensas išrado pirmąjį elektrinį liftą. Otis ir Siemens kompanijų ženklai liftuose matomi iki šiol. 19 a. pabaigoje išpopuliarėjusi plieninių sijų statyba liftus padarė dar populiaresniais. Niekas nebenorėjo į 20 ar 25 aukštą lipti laiptais. Dangoraižiais žymus Niujorkas tapo savotišku liftų rinkos centru.

Kai kur liftų operatoriai dirba iki šiol. Ši profesija yra tik beveik, o ne visiškai išnykusi. JAV, Japonijoje ir kai kuriose Europos šalyse liftų operatorius galima sutikti prabangių viešbučių liftuose ir aukštesnės klasės parduotuvėse. Demonstruojant rūpestį klientu, liftų operatoriai dažniausiai padeda susitvarkyti su vaikų ir pirkinių vežimėliais, lagaminais, suteikia naudingos informacijos. 

                  wikipedia.org nuotr. 

Kaminkrėtystė – itin sena ir garbinga, o XVII – XVIII a. laikyta viena prestižiškiausių profesijų. Tik iki tol, kol atsirado šios profesijos atstovų poreikis, turėjo sudegti daug namų. Buvo laikai, kai žmonės tiesiog nesusimąstydavo, kad kaminai turi būti valomi. Todėl pastarieji dažnai užsikimšdavo smalkėmis, apanglėdavo ir taip kildavo gaisras. Kaminkrėčių tėvyne laikoma Danija. Būtent šioje šalyje, po didžiulio 1728 m. įvykusio gaisro, sunaikinusio beveik pusę Kopenhagos, paaiškėjo, kad židinio arba krosnies traukos problemą reikia spręsti valstybiniu lygmeniu. Tai padaryta įkuriant pirmąjį kaminkrėčių cechą ir kaminkrėčių mokyklą, kur šio amato galėjo mokytis būsimieji kaminkrėčiai. Ilgametes kaminkrėtystės tradicijas turi ir Anglija. Šioje šalyje nuo XIX a. kaminų valymui, dėl siauros jų landos, būdavo pasitelkiami vaikai. Kaminkrėčių pameistriais paprastai tapdavo našlaičiai berniukai nuo 4 m. amžiaus. Našlaičių prieglaudos tokiu būdu norėjo padėti pamatus savo auklėtinių ateičiai. Teoriškai pameistriai ilgainiui galėjo tapti kaminkrėčio padėjėju, tačiau dauguma berniukų, kuomet jų ūgis tapdavo per didelis kaminų valdymui, būdavo priversti ieškotis kito darbo. Mažieji kaminkrėčiai neturėdavo apsauginių drabužių ir respiratorių, retai prausdavosi, miegodavo rūsiuose arba palėpėse. Siekiant išlaikyti mažą jų svorį, buvo prastai maitinamai, niekas pernelyg nesirūpino jų fizine būkle. Savaime aišku, kad daug vaikų, dirbdami tokį darbą, žūdavo, arba susirgdavo pavojingomis ligomis – plaučių vėžiu arba tuberkulioze. 1803 m. suformuota vaikų–kaminkrėčių pakeitimo bendrija, kurios tikslas – surasti įrangą, galinčią valyti kaminus nenaudojant vaikų darbo. Vis dėlto, dar ganėtinai ilgai išnaudoti vaikus buvo pigiau. Tik 1864 m., baudą už vaikų išnaudojimą padidinus iki 10 svarų sterlingų (tiems laikams itin didelė suma), mažųjų kaminkrėčių eksplotacija ėmė mažėti.

Kaminkrėčio amatas nuo seno apipintas legendomis ir prietarais, kurie vienaip ar kitaip susiję su įsitikinimu, kad susitikimas su kaminkrėčiu neša laimę ir sėkmę. Pavyzdžiui, vienoje legendų pasakojama, kad kaminkrėtys išgelbėjo Anglijos karaliaus, vykusio karieta su savo nuotaka, gyvybę, kai suvaldė pasibaidžiusius arklius. Nuo tada karalius davė įsakymą mylėti ir gerbti kaminkrėčius, nes jie neša sėkmę. Kitas pasakojimas byloja, kad kaminkrėtys, valydamas vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų, nugirdo sąmokslininkų ketinimus nužudyti karalių. Sąmokslininkai buvo nubausti, o kaminkrėčiai – pagerbti. Iš Norvegijos yra kilęs prietaras, kad gatvėje sutikus suodiną juodą kaminkrėtį reikia paliesti jo drabužį arba čiupti jam už sagos ir tyliai sušnibždėti, kad kaminkrėtys atneštų laimę. Mat kaminkrėtys dirba aukštyje ir jam nieko nenutinka, o tai reiškia, kad jį lydi sėkmė. Tik reikia netingėti prie jos prisiliesti.   

Kaminkrėčiai visada buvo senųjų miestų palydovai, tačiau ši profesija beveik išnyko perėjus prie centralizuoto šildymo. Mūsų laikais kaminkrėčio veiklos sfera labiausiai išvystyta Vokietijoje, kur dar nuo viduramžių laikų egzistuoja kaminkrėčių korporacija, ginama įstatymų ir apdovanota privilegijomis. Kiekvienas šalies gyventojas žino, kad jo adresas turi būti nurodytas ne tik vietinės valdžios ir mokesčių inspekcijos registruose, bet ir apskrities kaminkrėčio sąrašuose. Ne vienoje Europos valstybėje galima aptikti monumentų, skirtų pagerbti šią profesiją. Pavyzdžiui, miestų stogus puošia ne kas kitas, o kaminkrėčių skulptūros, nes buvimas tarp dangaus ir žemės visada buvo  kaminkrėčio stichija.   

                          pexels.com nuotr. 

Kosmetikos ir higienos priemonių kompanijoms dažnai būna reikalingi specialistai, kurie gali įvertinti jų kuriamų priemonių veiksmingumą praktikoje. Kvapų vertintojai uosto savanorių pažastis ir tokiu būdu nusprendžia ar naujasis dezodorantas jau gali keliauti į parduotuvių lentynas. Tokiu pačiu būdu prieš paleidžiant į prekybą testuojamos ir priemonės nuo pėdų grybelio, dantų pasta, kramtomoji guma, nagų lakas, kvepalai. Patys uostytojai privalo pasižymėti puikia uosle, todėl kas mėnesį tikrinamas jų uoslės jautrumas. Taip pat turėti daug chemijos žinių – kad žinotų, kaip kvepia įvairios medžiagos ir kokį kvapą skleidžia jų deriniai.  

          pexels.com nuotr. 

Profesionalūs miegotojai yra žmonės, kuriems mokama už tai, kad jie miegotų arba net jau lovoje praleistų ilgą laiko tarpą. Jų darbdaviais paprastai būna mokslo įstaigos ar centrai, vykdantys tyrimus, susijusius su miegu ir jo poveikiu žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, farmacininkai tokiu būdu gali aiškintis, kiek veiksmingi yra naujai kuriami vaistai arba maisto papildai. Lovų, pagalvių ir čiužinių gamintojams miegaliai padeda įvertinti jų gaminių patogumą. Pasitaiko atvejų, kuomet menininkai vykdo performansus ir jiems reikia žmonių, kurie galėtų tiesiog gulėti lovoje arba ant žemės ir nieko nedaryti. 

          pexels.com nuotr. 

Kompanijos, gaminančios ėdalą gyvūnams, naudojasi produkcijos kokybę vertinančių degustuotojų paslaugomis. Jie ragauja augintinių maistą, kad pagerintų jo maistinę vertę ir skonį. Jeigu degustatorius nusprendžia, kad tam tikras maistas yra netinkamo skonio, tikėtina, kad ir augintiniai manys taip pat. Norint dirbti tokį darbą neužtenka turėti atsparius skonio receptorius. Pretendentas taip pat turi turėti ir aukštąjį išsilavinimą, susijusį su maisto mokslu.    

                 shutterstock.com nuotr. 

Gyvačių melžėjas – žmogus, kuris į specialius indus surenka nuodingų gyvačių (pvz. kobrų arba barškuolių) nuodus. Pastarieji gali paralyžuoti raumenis, iki pavojingo lygio sumažinti kraujo spaudimą, netgi sustabdyti širdies plakimą. Todėl įkandus gyvatei iš kart prisireikia priešnuodžių, kurie paprastai yra gaminami iš ne ko kito, o tų pačių gyvačių nuodų. Gyvačių melžėjai paprastai dirba serpentariumuose – mokslo įstaigose arba laboratorijose, kurios užsiima gyvačių priežiūra ir moksliniu tyrinėjimu. 

            pexels.com nuotr. 

Pingvinų vartytojai paprastai dirba netoli oro uostų, kurių apylinkėse gyvena pingvinai. Pastebėta, kad šie gyvūnai mėgsta stebėti kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Tai darydami užverčia galvas ir nugriūna ant nugaros, o tuomet nebegali patys atsistoti. Po kiekvieno skrydžio pingvinams į pagalbą turi atskubėti žmogus, antraip jie žūtų. Pingvinai savo gelbėtojams savotiškai padėkoja – gnybtelėdami į ranką arba koją.  

                shutterstock.com nuotr. 

Prabangiuose Indijos viešbučiuose paklausi balandžių ir beždžionių vaikytojo profesija. Pagrindinis jų uždavinys – mojuojant didelėmis raudonomis vėliavomis arba šaudant timpomis vaikyti paukščius ir laukines beždžiones, kurie tik ir taikosi ką nors nugvelbti iš viešbučio svečių, pietaujančių lauko terasose, lėkščių. 9val. per dieną ant kojų praleidžiantys darbuotojai turi būti labai atsargūs, kad netyčia nepataikytų į kurį nors viešbučio milijonierių klientą. 

                     pexels.com nuotr. 

Diena vandens atrakcionų parke yra bene kiekvieno vaiko svajonė, tačiau jų darbuotojai visuomet nori būti tikri, kad visos pramogos čia laiką leidžiančiai šeimai būtų ne tik smagios, bet ir saugios. Vandens čiuožyklų bandytojas yra žmogus, kuris pirmas išbando, ar visi čiuožyklų kalneliai veikia nepriekaištingai. Paprastai jam reikia nučiuožti ne vieną ir ne du kartus, kad galėtų įvertinti, kiek vandens reikia, kad būtų pasiektas didžiausias greitis, kiek greitai galima atsidurti čiuožyklos pabaigoje ir būtų užtikrintas pramogos saugumas.

                     pexels.com nuotr. 

Kinijos ir Japonijos miestų metro traukiniais piko valandų metu paprastai važiuoja daug žmonių. Kad jie visi tilptų, niekas neįstrigtų tarpdury ir traukinys galėtų kuo greičiau pajudėti rūpinasi specialūs darbuotojai – keleivių grūdėjai. Jie tai daro labai tvarkingai, stebėdami, kad niekas nesusižeistų atsidarant ir užsidarant traukinio vagono durims. Kol kas ši profesija paplitusi tik Kinijoje ir Japonijoje, tačiau tikėtina, kad netrukus ji atsiras ir kitose tankiai gyvenamose šalyse.

                     pexels.com nuotr. 

„Netflix“ internetinė televizija samdo profesionalius filmų žiūrėtojus ir jiems moka pinigus už tai, kad šie peržiūrėtų visą turinį, priskirtų kiekvieną serialą ir laidą kiekvienai kategorijai iki šiems patenkant į viešumą. Lankstus darbo grafikas, darbas iš namuose ir galimybė nuo ryto iki vakaro mėgautis „Netflix“ turiniu – didžiausi filmų žiūrėtojo darbo privalumai. Tačiau atranka į šias svajonių pareigas yra gerokai sudėtingesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprastai darbo skelbimuose nurodoma, kad tokie darbuotojai privalo turėti režisūros, scenarijų rašymo, filmų kūrimo patirties arba kino istorijos diplomą. To reikia tam, kad darbuotojas sugebėtų recenzuoti „Netflix“ turinį ir dalytis savo rekomendacijomis su kiekvienu vartotoju.