Aktorius, laidų vedėjas ir parfumeris A. Mickevičius: „Skirtingos veiklos padeda išlaikyti proto ir minties budrumą“

Su mokiniais savo sėkmės istorija pasidalijo aktorius, laidų vedėjas, parfumeris, pirmojo Lietuvoje registruoto nišinės autorinės parfumerijos prekinio ženklo kūrėjas A. Mickevičius.

Apie kokią profesiją svajodavote vaikystėje? Ar svajonės išsipildė?

Vaikystėje turėjau daug svajonių, bet visos jos buvo susiję su artistiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, svajojau vesti dainininkę A. Pugačiovą, labai mėgau klausytis jos plokštelių ir paskui pats dainuoti į medinį mikrofoną, kurį man išdrožė senelis. Bet viena rimčiausių svajonių buvo tapti klounu. Ar išsipildė? Iš dalies. Dar mokantis aktoriaus specialybės Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje man daug kas sakė – važiuok į Maskvą, į cirko mokyklą. Neišvažiavau, pabijojau nežinomybės, didelio miesto, kitos kultūros. Tačiau pastarųjų 10-ies metų mano kurti personažai radijuje, televizijoje, teatre visi yra komiški ir juose visada daug klounados. Ne išimtis ir paskutinis iš jų – Orestas Vaigauskas.

Esate ne vienos profesijos atstovas. Kuris darbas Jums mieliausias? Įdomiausias? Kodėl?

Taip, esu įgijęs, susigalvojęs ar prisijaukinęs daugybę profesijų. Kaip matote, diplomas dar ne viskas. Kultūroje, mene, šou pasaulyje diplomas apskritai mažai ką reiškia. Svarbu, ką tu iš tiesų sugebi, kokie tavo prigimtiniai talentai, koks yra tavo pašaukimas. Nors gyvenime esu dirbęs visokius darbus, nuo pašto kurjerio, rūbininko, optikos konsultanto iki aktoriaus, režisieriaus, televizijos laidų prodiuserio ir aromatų kūrėjo, visus savo darbus dirbau nuoširdžiai ir su meile. Apskritai laikausi nuomonės, kad žmogus turi daryti gyvenime tik tai, kas jam patinka, kam jis gabus, tada viskas sekasi.

Kaip suderinate visas, kartais net labai skirtingas sritis?

Aš labai planuoju savo laiką. Kitas dalykas, kai veiklos ir darbai yra tavo gyvenimo būdas, nėra didelių problemų ko nors nesuspėti. O skirtingos veiklos padeda išlaikyti proto ir minties budrumą. Aš esu įvairiapusiškas žmogus. Esu ne kartą pastebėjęs – jei kokią nors veiklą apleidžiu ir skiriu daugiau dėmesio kitoms, imu labai ilgėtis apleisto užsiėmimo.

Įkūrėte pirmąjį Lietuvoje registruotą nišinės autorinės parfumerijos prekės ženklą. Kaip kilo idėja kurti kvepalus?

Iš tiesų tuo metu (2011-aisiais), kai įregistravau FUMparFUM prekės ženklą, tai buvo savotiškai didelė avantiūra, nes man dar labai trūko ne tik parfumerinių, bet ir verslo žinių. Bet aš labai degiau ta idėja, tai buvo mano brandi svajonė, tad visa tai įpūtė pasitikėjimo savo jėgomis ir sveiko užsispyrimo. Kvapais domėjausi nuo vaikystės, kvepalus labai mėgstu nuo pat pirmųjų tėvų dovanotų aromatų, kai buvau paauglys. Taigi, parfumerijos pasaulis man visada buvo nepaprastai įdomus. Tačiau gimiau dar tais laikais, kai informacijos buvo mažai, keliauti sudėtinga, o kompiuterių ir interneto apskritai nebuvo. Kai tik laikai pasikeitė, atsirado ir kitos galimybės. Dar dirbdamas radijo stotyje M-1 susidomėjau botaninės parfumerijos kursais „Kvapų namuose“ Vilniuje, ten sužinojau labai daug naudingų dalykų, pradėjau eksperimentuoti su natūraliomis esencijomis. Vėliau ėmiau važinėti į seminarus, privačias paskaitas ir lankyti parfumerijos parodas užsienyje. Taigi, supratimas, kad noriu kurti parfumeriją profesionaliai, atėjo palaipsniui.

Kokių gebėjimų, žinių reikia? Kaip gilinti šios srities žinias?

Teoriškai ir techniškai kiekvienas žmogus, nuolat treniruojantis savo uoslę, gali būti parfumeriu. Tačiau neužtenka gerai užuosti kvapus pasąmoniniam lygmeny, čia reikalinga sąmonė ir mūsų smegenų kompiuteris, gebantis atsirinkti, susigaudyti ir susisteminti visą tą uodžiamąją informaciją. Taip pat, kaip ir kiekviename amate, čia nepaprastai svarbu praktika. Būtent per praktinius dalykus, per bandymus susiformuoja didžiulis žinių bagažas, reikalingas aromatams kurti. Tada reikia nepaprastai daug kantrybės, nes kvepalų kūrimas – tai kantrybės išbandymas. Ką tik sumaišytos kompozicijos turi susistovėti, subręsti, o paskiros kvepiančios substancijos – „susituokti“, susijungti į vientisą aromatinį junginį. Įsivaizduokite, jei kūrybiniame procese padarėte klaidą ir viską tenka kartoti, gal net keletą sykių. Tačiau esminė savybė, kurios reikia, norint kurti aromatines kompozicijas, yra kūrybiškumas, kuris padeda perteikti kvapais įvairias menines idėjas, nes aromatai nėra tik kvepiantis produktas.

Kaip atrodo kvapų kūrimo procesas?

Kūrybos procesų būna įvairių, nelygu, kas ir kokiu tikslu, kokiai auditorijai kuria, kokie uždaviniai kūrėjui iškelti ir kokio rezultato tikimasi. Visa tai užsakovai detaliai aprašo taip vadinamame „Bryfe“. Tuomet kvepalų kūrėjai ieško meninių ir techninių sprendimų, kuria aromato formulę, ieško tinkamų medžiagų. Didelėse kompanijose šalia parfumerio techninį darbą atlieka chemikas-technologas, tinkamų žaliavų paieška užsiima dar kitas žmogus ir t. t. Tas kūrybinis aparatas gali būti labai didelis. Kitaip yra, kai parfumeris yra nepriklausomas, kuria savo prekiniam ženklui. Tuomet yra daugiau vietos ir kūrybai, ir įkvėpimui. Paprastai viskas prasideda nuo idėjos, tada nuo būsimo aromato kvapų vėduoklės (kai specialūs pailgi siauri popierėliai suvilgomi skirtingomis esencijomis, kad būtų galima išsirinkti tinkamiausias idėjai įgyvendinti, tinkamiausi popierėliai sudedami į vėduoklę, kad uodžiant galima būtų pajusti pirmą būsimo aromato įspūdį). Vėliau daromas bandymas – pasirinktos esencijos tam tikromis proporcijomis sumaišomos į būsimo aromato eskizą (kartais atliekami bandymai ir geriausiai proporcijai nustatyti. Imamos dvi dominuosiančios esencijos ir daromi mėginiai didinant ir mažinant vienos ar kitos proporciją bendrame mišinyje). Aromato eskizas yra reikalingas nustatyti, ko trūksta, ko per daug, ką galbūt reikėtų pridėti. Tų eskizų iki gatavo rezultato gali būti padaroma ir labai daug. Visam tam reikia ir laiko, nes esencijos kaskart turi susijungti į visumą. Kadangi parfumerinės medžiagos yra brangios, aromatų kūrimas nėra pigus malonumas.

Ar yra taisyklės, kurių būtina laikytis?    

Taip, nors parfumerijoje daug improvizuotų dalykų, visgi egzistuoja tam tikri klasikiniai kanonai, apibrėžiantys tam tikras aromatų maišymo taisykles, jau išbandytus derinius, temas, proporcijas, parfumerines medžiagas, natas ir kt. Taigi, iš vienos pusės yra gana griežtos taisyklės, iš kitos pusės – didžiulės galimybės improvizuoti (atsižvelgiant į taisykles).

Ar daug šios srities ekspertų Lietuvoje? O pasaulyje?

Parfumerijos entuziastų pasaulyje, be abejo, apstu. Kvepalai žadina vaizduotę ir žmonės noriai jais domisi. Tačiau tikrų, profesionalių ekspertų, vertintojų ir specialistų nėra daug. Parfumerijos kūrėjų taip pat sąlyginai nedidelis skaičius, nes tai daug laiko, žinių ir praktikos reikalaujantis užsiėmimas. Parfumerijos verslas yra lėtas, grąža taip pat ateina vėliau. Ypatingai sudėtinga padėtis su profesionalia parfumerijos kritika, nes sunku išlikti objektyviam vertinant aromatus ir susieti tai su istoriniu, kultūriniu, personaliniu kontekstu. Čia kalbu apie platųjį pasaulį. Lietuvoje mes į parfumeriją žiūrime dar labai mėgėjiškai ir vartotojiškai, nors dėl parfumerijos parduotuvių gausos turime nuostabią progą degustuoti visas aromatų pasaulio naujienas ir įdomybes. Bet žmonėms trūksta platesnio akiračio, gilesnio žinių bagažo. O kalbant apie kuriančius – mūsų krašte jų yra, yra įvairių bandymų. Bet, kaip ir sakiau, parfumerija yra brangus užsiėmimas. Reikia arba turėti daug pinigų, arba degti ir tikėti šia idėja.

Kas po dažno kvapų uostymo padeda atskirti kvapus? Ar kaip nors treniruojate uoslę?

Kai uoslė yra treniruota, kvapai nesusimaišo į aromatinę kakofoniją, priešingai, imi juos identifikuoti ir priimti, kaip aplinkos dalį. Uoslė treniruojama sąmoningai uostant įvairius objektus, daiktus, parfumerines esencijas, produktus ir fiksuojant tą informaciją galvoje. Aš, pvz., kasdien viską ir visur uostau.

Keliaukime prie kitos jūsų veiklos – esate aktorius, sukūręs ne vieną vaidmenį. Kaip atsiranda Jūsų vaidinami personažai?

Visi jie atsiranda iš gyvenime pastebėtų detalių. Šiaip kasdienybėje esu intravertas, stebėtojas. Atidžiai dairausi ir žiūriu, kaip žmonės vaikšto, kaip kalba, kaip elgiasi įvairiose situacijose, kaip atrodo, ką rengiasi ir t. t. Iš viso to, kurdamas personažus, atsirenku tinkamiausias detales. Todėl visi mano personažai žmonių yra tarsi atpažįstami, su jais lengva susitapatinti.

Kuo skiriasi vaidyba teatre nuo vaidybos televizijoje, kine?

Scenoje artistas turi įdėti daug pastangų ir energijos, norėdamas žodį, veiksmą ar mintį permesti per rampą, „nunešti“ iki žiūrovo, juk juos skiria nematoma ketvirtoji scenos siena. Iš to atsiranda ir skardesnis balsas, ryškesni gestai, intonacijos, pauzės. Tai visai kita vaidybos technika nei kine ar televizijoj. Čia viskas vaidinama subtiliau, pustoniais, niuansais, mimika, žvilgsniu. Viskas, kas pernelyg teatrališka, kine ar televizijos ekrane nesižiūri, atrodo nenatūralu.

Koks yra įsimintiniausias Jūsų vaidmuo, palikęs didžiausią įspūdį?

Tų vaidmenų nebuvo tiek daug, tad kiekvienas iš jų yra labai įsimintinas. Ar tai būtų pensininkas Vydas, ar Orestas Vaigauskas televizijoje, ar vaidmenys kine ir teatro scenoje, visi jie man buvo ir yra labai svarbūs.

Esate puikus pavyzdys, kaip galima suderinti skirtingas profesijas. Ką galėtumėte patarti mokiniams, kurie negali apsispręsti, kokį karjeros kelią pasirinkti?

Reikia žinoti kelis dalykus. Pirma – įsiklausyti į save ir suprasti, kokie dalykai jums iš tikrųjų patinka, kas jums geriausiai sekasi ir kelia didžiausią malonumą. Kitas dalykas – reikia visada prisiminti, kad niekada nėra vėlu pakeisti savo gyvenimą, mokytis ir išmokti naujų dalykų, pradėti domėtis kitais dalykais, pakeisti darbą. Nereikia bijoti suklysti, ieškoti ir bandyti.

Ačiū už pokalbį!